By Job Zomerplaag and Giliam Ganzevles (via Are We Europe)
Photography by Adrian Pedrazas Profumo, Giliam Ganzevles and Job Zomerplaag
It’s around midnight when Vova’s Mercedes-Benz pulls up at a roadside petrol station. As I get out of the car, I read the fuel prices listed on the price mast in the light of a single streetlamp. Earlier that day, I paid the equivalent of a liter of petrol for the vodka bottle which I’m carrying under my arm. After Vova parks his car at the deserted petrol station, he gestures to me to leave the road behind, cross a train track, and follow him into the dark forest.
One week earlier, I had passed this place, as I was travelling through a landscape of seemingly infinite pine forests and lakes. That day, I took a Soviet-era train, which leaves from Lithuania’s capital Vilnius only five times a day, with Visaginas as the destination. Visaginas is a town located at the North-Eastern edge of the European Union, less than 10 kilometres from the Belarusian and Latvian border.
I follow Vova, a local designer who I’ve met earlier that week, down a tortuous path deeper into the forest. As I start to wonder whether this path will lead us anywhere, I discern lights in the distance. The sounds of a cheering crowd and electronic music swells. Vova looks over his shoulder, smiles and says: “Welcome to the Festival of Shame.”
The Festival of Shame
As my eyes are still adjusting to the flashing disco lights, I enter the improvised two-day festival which is secretly organized in the woods surrounding Visaginas. After last year’s edition became popular among the local youth, tents have been pitched again this year to host different artistic scenes. The festival is free of charge, but the site is hidden; only to be shared among a small circle of local creatives, artists and anarchists. The acts are obscure and unknown, ranging from DJs playing psychedelic trance to spontaneous jam sessions for anyone to join. It’s hard to distinguish who is here to perform and who belongs to the crowd, but no one seems to be bothered by this ambiguity.
Here, deep in a Baltic forest, shame is being celebrated. It means doing whatever you want, showing your talents without being reticent or feeling embarrassed.
Between the pine trees, young people dance around open fires. Their swaying silhouettes cast shadows over the branches. The monotonous noise of generators drowns out the psychedelic trance music – only occasionally interrupted by barking. Tied to a tree, a dog announces the arrival of new festival goers that arise from the darkness and is on the lookout to warn for unwanted guests.
The barking abruptly turns into howling as dark clouds gather above the forest. Caught in a sudden thunderstorm, the festival crowd finds cover from the rain under the improvised tents, built out of branches and old canvases. As thunder and lightning passes, panic rises when the canvas starts to leak. The pouring rain risks destroying a music installation. This was the moment I met Andrej Romanov, a local artist and owner of the installation.
Hope street
The town of Visaginas was never designed as a place for creative expression or lateral thinking, Andrej points out when we meet the day after the festival. His tiny apartment is located on the third floor of one of the many Soviet-era housing blocks in Visaginas. Neither the flat’s exterior nor the interior seem to have changed much since the town was founded in 1975 as Sniečkus (renamed Visaginas after Lithuania’s independence in 1991) to accommodate highly qualified engineers and nuclear physicists who came from all over the USSR to work on the construction, and later the operation of, the Ignalina Nuclear Power Plant. At the time it was built, the plant was the world’s most powerful, providing 70% of Lithuania’s electricity.
During the town’s ‘golden age’ in the mid-1980s, with one active reactor and two more in construction, the plant employed more than 13,500 people. Intended as a display of Soviet progress to the West, Visaginas was home to the best schools, public infrastructure, and facilities that the USSR could offer. Andrej’s parents were among the pioneers that lived an isolated yet privileged life on the shores of the beautiful Lake Visaginas. The first generation talks about this place as one of the most fascinating utopian projects in modern times: “Everyone was young and highly educated; people wouldn’t lock their doors and leave their windows open with music playing.” A clear expression of the optimistic spirit of the town’s founding years can be found in the name of its first street: Vilties gatvė (“Hope street”).
The day the town died
When walking down Vilties gatvė today, a sense of melancholia seems to have replaced the hope once invested in these streets. A lot has changed for the town since the fall of the USSR in 1991. After its independence, the cash-strapped country of Lithuania sought to join the European Union. One of the key conditions for its accession was the dismantling of the Ignalina plant due to safety concerns: its reactors were of the same type, but three times as powerful as the RBMK reactors in the infamous Chernobyl plant.
On the 31st of December 2009, the plant completely stopped its energy production. “It’s the day that the town more or less died,” says Andrej followed by a brief silence. “Visaginas has turned into a watered down, mediocre version of itself.” At one stroke the town lost its main source of energy, income, and employment.
Ten years later, Visaginas has lost a third of its population. “One of the main challenges for Visaginas is to establish a new identity for itself and provide a perspective for future generations. Once people finish high school here, they migrate to Russia and other countries in Europe for studies or work,” says Andrej who moved to England as an 18-year-old to study music psychology.
A weird breed of people without a home
What remains of Visaginas is a town with abandoned flats and a rapidly shrinking population with an average age of 55. As a mostly Russian-speaking town situated in the north-eastern corner of Lithuania, Andrej explains that many residents feel disconnected from the rest of the country and the EU. A majority of the town’s residents are ethnically Russian and don’t speak nor feel Lithuanian. “We’re a weird breed of people that don’t really have a home.”
While the younger generations are not usually eligible for a Russian passport, some people from the founding generation decide to move back to their country of origin. For many of them, this repatriation doesn’t turn out to be as they imagined it – among whom Andrej’s father. “He moved to Russia hoping that life there would be like the good old days. But after a while, he became very disappointed about how corrupt and difficult things are for him there. For me it shows that
we’re neither Lithuanians, nor Russians. We have nowhere else to go except for Visaginas.”
After having spent three years in England, Andrej came back to Visaginas and ended up as a sound designer at the local cultural center. “People come back to relive the nice childhood memories of spending their summers. Eventually they find themselves stuck here because of that nostalgia or helplessness,” says Andrej who acknowledges this applies to him as well.
“Many of us are here because we are lonely, after we’ve broken up or never met a significant other. Essentially, people come here to escape the real world.”
A one-man band
As we get distracted by the sound of rain tapping against the old windows, we turn to Andrej’s music installation. It barely survived yesterday night’s storm and is now carefully laid out in front of a wall decorated with floral wallpaper. His curious string ensemble is composed of a zither, an electric guitar, two acoustic guitars and a twelve-string. It’s an ingenious system which connects robot fingers through a tangle of wires and a synthesizer to his desktop. Instead of connecting with residents in Visaginas to start a band together, Andrej built an installation to play multi-instrumental live music in his home.
The Festival of Shame was the first time Andrej showed his installation to other people. “This festival wasn’t supposed to be just a party, some music with people dancing. It’s intended as a gathering in the woods of the most creative and fascinating people of Visaginas. Together we turn the woods into a place where we can escape reality.” He explains that in Visaginas, a town once established as a miniature model for ideal Soviet society, it is difficult for young people to experiment or be different. Especially for those who return or haven’t been able to experience life abroad. “Last night we were not only allowed to screw things up, it is even expected of you to do so. Essentially, the Festival of Shame is an attempt to liberate ourselves from the bigotry of this small town.”
Resurrection
When I ask him about how well he did in screwing up things last night, Andrej chuckles. “A friend told me that my act wasn’t necessarily the installation that I built, but it was me fixing the installation as it kept on breaking down.” When his impressive music installation does work, it is nearly magical. As I sit down at the edge of his bed, the robotized string band plays a small concert for me. A mixture of improvised folk with experimental electronic elements fills the small room. The tempo changes constantly, without causing restlessness as the calming sound of the zither prevails. This traditional instrument in the local folk scene dominates the melody with its distinctive rattling and almost evocative sound. The string ensemble is randomly accompanied by a chorus of distorted vocals, edited recordings of an elderly choir which recently performed at the local cultural centre. “The music I try to make is something unique, after listening to it ten times you can still discover new elements.” Andrej jams on his keyboard, pushing his robot band mates to their technical limits. “When I make music I enter territories where I haven’t been before,” Andrej says as the final chords of a lengthy jam session fade out.
The generation of Andrej’s parents gave birth to a town where they invested hope in its streets and would leave their windows open with music playing. Rather than witnessing the demise of their hometown, I hope that someday their son no longer feels he has to retreat to his bedroom or deep into the pine woods to escape a bleak reality. Instead, it is young and talented people like Andrej that can resurrect Visaginas with life again.
This article is part of the Discover series, a collaboration between the Music Moves Europe Talent Awards and Are We Europe. This project is cofunded by the Creative Europe programme.
Visaginas, Lietuva: Miškai – vieta pabėgimui nuo tikrovės (translation by Vladimir Ionov)
Apie vidurnaktį Vovos automobilis „Mercedes-Benz“ sustoja degalinėje prie kelio. Išlipdamas iš automobilio perskaičiau degalų kainas, nurodytas ant kainų skydo, apšviestame vieno gatvės žibinto. Anksčiau tą dieną už degtinės butelį, kurį nešioju po ranka, sumokėjau maždaug litro benzino ekvivalentu. Pasistatęs mašiną apleistoje degalinėje, Vova kviečia manę sekti jį. Aš palieku kelią, pereinu traukinio vėžias ir einu paskui jį į tamsų mišką.
Savaite anksčiau buvau pravažiavęs šią vietą, kai keliavau po begalinių pušynų ir ežerų kraštovaizdį. Tą dieną aš važiavau sovietmečio traukiniu, kuris iš Lietuvos sostinės Vilniaus išvyksta penkis kartus per dieną, o kelionės tikslas – Visaginas. Visaginas – miestas, esantis Europos Sąjungos šiaurės rytų pakraštyje, mažiau nei 10 kilometrų nuo Baltarusijos ir Latvijos sienos.
Aš seku paskui vietinį dizainerį Vovą, su kuriuo susipažinau prieš savaitę, vingiuotu keliu giliau į mišką. Kai pradedu abejoti, ar šis kelias mus kur nors nuves, tolumoje pastebiu šviesas. Džiuginančios minios ir elektroninės muzikos garsai stiprėja. Vova pažvelgės per petį, šypsosi ir sako: „Sveiki atvykę į gėdos festivalį“.
Gėdos Festivalis
Mano akys vis dar prisitaiko prie mirksinčių šviesų, įeinu į improvizuotą dviejų dienų festivalį, kuris slapta rengiamas Visaginą supančiuose miškuose. Po praėjusių metų festivalis išpopuliarėjo tarp vietinio jaunimo, tad šiais metais vėl buvo pastatytos palapinės, kuriose rengiamos įvairios meno scenos. Festivalis yra nemokamas, tačiau vieta yra slapta; apie ją dalijamasi su nedideliu vietinių kūrybininkų, menininkų ir anarchistų ratu. Čia visi neaiškūs ir nežinomi, pradedant nuo didžėjų, grojančių psichodelinį transą, iki spontaniškų „jam“ sesijų, prie kurių kiekvienas gali prisijungti. Sunku atskirti, kas čia koncertuoja ir kas priklauso miniai, bet atrodo, kad niekam netrukdo šis dviprasmiškumas. Čia, giliai Baltijos miške, švenčiama gėda. Tai reiškia gali daryti viską, ką nori, parodyti savo talentus ir savo trūkumus.
Tarp pušų jaunimas šoka aplink atvirą ugnį. Jų svyruojantys siluetai meta šešėlius ant šakų. Monotoniškas generatorių triukšmas, , retkarčiais barškinant, užgožia psichodelinio transo muziką. Pririštas prie medžio šuo praneša apie naujų festivalio lankytojų atvykimą iš tamsos, taip pat įspėja apie nepageidaujamus svečius.
Urzgimas staiga virsta kaukimu, kai virš miško susikaupia tamsūs debesys. Pajutusi staigų perkūniją, festivalio minia randa priedanga nuo lietaus po improvizuotomis palapinėmis, pastatytas iš šakų ir senų drobių. Kai ateina griaustinis ir žaibas, panika kyla, kai drobė pradeda leisti vandenį. Lietus kelia pavoju sunaikinti muzikos instaliaciją. Tuo metu aš sutikau Andrej Romanov, vietinį menininką ir instaliacijos savininką.
Vilties gatvė
Visagino miestas niekada nebuvo suplanuotas kaip kūrybinės raiškos ar nestandartinio mąstymo vieta, pabrėžia Andrejus, kai susitinkame kitą dieną po festivalio. Jo mažytis butas yra trečiame aukšte viename iš daugelio sovietmečio gyvenamųjų namų Visagine. Eksterjeras ir interjeras atrodo, beveik nepasikeitė nuo tada, kai miestelis 1975 m. buvo įkurtas kaip Sniečkus (1991 m. Pervadintas Visaginu, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo), kad jame galėtų dirbti aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir fizikai, atvykę iš visos SSRS į Ignalinos atominės elektrinės statybą. , o vėliau ir eksploatacija. Tuo metu, kai ji buvo pastatyta, elektrinė buvo galingiausia pasaulyje – ji aprūpino 70% Lietuvos elektros poreikio.
Miesto aukso amžiuje, devintojo dešimtmečio viduryje, viename veikiančiame reaktoriuje ir dar dviejų statyboje dirbo daugiau nei 13 500 žmonių. Visagine buvo įrengtos geriausios mokyklos, viešoji infrastruktūra ir apgyvendinimas, kurios galėjo pasiūlyti SSRS, kaip sovietų pažangos į Vakarus pavyzdys. Andrejaus tėvai buvo vieni iš pradininkų, gyvenusių izoliuotą, tačiau privilegijuotą gyvenimą gražaus Visagino ežero krantuose. Pirmoji karta pasakoja apie šią vietą kaip vieną žaviausių utopinių projektų šiais laikais: „Visi buvo jauni ir labai išsilavinę; žmonės išeinant iš nerakindavo durų ir atidarytais langais klausydavo muziką.“ Aiškiai išreikšta optimistinė miesto įkūrimo metų dvasia galima rasti viename pirmujų gatvių pavadinime – Vilties gatvę.
Diena, kai miestas mirė
Šiandien einant Vilties gatve melancholijos jausmas tarsi pakeitė į šias gatves investuotą vilties jausmą. Nuo SSRS žlugimo 1991 m. mieste daug kas pasikeitė. Po nepriklausomybės atkūrimo finansinių sunkumų turinti Lietuva siekė įstoti į Europos Sąjungą. Viena iš pagrindinių stojimo sąlygų buvo Ignalinos elektrinės išmontavimas dėl saugos problemų: jos reaktoriai buvo to paties tipo, tačiau tris kartus galingesni nei RBMK reaktoriai liūdnai pagarsėjusioje Černobylio elektrinėje.
2009 m. Gruodžio 31 d. elektrinė visiškai nutraukė energijos gamybą. „Tai diena, kai miestas daugiau ar mažiau mirė“, – sako Andrejus. „Visaginas tapo silpna, vidutiniška savo versija“. Vienu smūgiu miestas prarado pagrindinį energijos, pajamų ir užimtumo šaltinį.
Po dešimties metų Visaginas prarado trečdalį savo gyventojų. „Vienas pagrindinių Visagino iššūkių yra susikurti naują tapatybę ir suteikti ateities kartoms perspektyvą. Kai žmonės čia baigia vidurinę mokyklą, jie migruoja į Rusiją ir kitas Europos šalis studijuoti ar dirbti “, – sako Andrejus, kuris į Angliją persikėlė būdamas aštuoniolikos metų, norėdamas studijuoti muzikos psichologiją
Keista, neturinčių namų žmonių rūšis.
Visaginas išlieka miestu su sparčiai mažėjančia populiacija, daugėja apleistų butų, gyventojų vidutinis amžius yra 55 metai. Šis miestelis, kur gausu kalbančių rusiškai, yra šiaurės rytiniame Lietuvos kampe. Andrejus aiškina, kad daugelis gyventojų jaučiasi atsiriboję nuo Lietuvos ir ES. Didžioji dalis miesto gyventojų yra etniniai rusai ir nekalba lietuviškai ir nelaiko savęs lietuviais.. „Mes esame keista žmonių rūšis, kurie iš tikrųjų neturi namų“.
Nors jaunesnės kartos žmonės paprastai negali gauti Rusijos paso, kai kurie miesto įkūrėjų kartos žmonės nusprendžia grįžti į savo kilmės šalį. Daugeliui jų šį repatriacija neatrodo tokia, kokią jie įsivaizdavo – tarp jų Andrejaus tėvas. „Jis persikėlė į Rusiją tikėdamasis, kad gyvenimas ten bus panašus į senus gerus laikus. Tačiau po kurio laiko jis labai nusivylė dėl vietinių sunkumų ir korupcija. Man tai rodo, kad nesame nei lietuviai, nei rusai. Nieko kito neturime, išskyrus Visaginą.“
Trejus metus praleidęs Anglijoje, Andrejus grįžo į Visaginą ir tapo garso dizaineriu vietos kultūros centre. „Žmonės grįžta tam, kad išgyventų gražius vaikystės prisiminimus praleidę čia vasarą. Galų gale jie atsiduria čia dėl tos nostalgijos ar bejėgiškumo “, – sako Andrej, kuris pripažįsta, kad tai taikoma ir jam. „Daugelis iš mūsų yra čia, nes esame vieniši, kai išsiskyrėme ar niekada nesutikome nieko kito svarbaus. Iš esmės žmonės čia atvyksta pabėgti iš realaus pasaulio. “
Žmogus orkestras
Kol lietaus lašai beldžiasi į senus buto langus, mes apžiūrime Andrejaus muzikos instaliaciją. Ji vos išgyveno vakarykštės audrą ir dabar yra kruopščiai sustatyta priešais sieną, papuoštą gėlių tapetais. Neįprasta styginių ansamblį sudaro citerija, elektrinė gitara, dvi akustinės gitaros ir dvylika stygų. Tai išradinga sistema, jungianti roboto pirštus per laidų raizgalynė ir sintezatorių prie jo kompiuterio. Užuot užmezgęs ryšius su Visagino gyventojais, kad kartu sukurtų grupę, Andrejus pastatė instaliaciją savo namuose groti gyva muzika.
Gėdos festivalis buvo pirmas kartas, kai Andrejus parodė savo instaliaciją kitiems žmonėms. „Šis festivalis neturėjo būti tik vakarėlis, muzika, kurioje šoko žmonės. Jis skirtas kūrybingiausių ir žaviausių Visagino žmonių susibūrimui miške. Kartu miškus paverčiame vieta, kur galima išvengti realybės.“ Jis aiškina, kad Visagine, mieste, kuris kadaise buvo miniatiūrinis idealios sovietinės visuomenės pavyzdys, jauniems žmonėms sunku eksperimentuoti ar būti kitokiems. Ypač tiems, kurie grįžta ar dar negalėjo patirti gyvenimo užsienyje. „Praėjusį vakarą mums buvo ne tik leista pridaryti gėdos , bet net tikimasi, kad tai padarysime. Iš esmės Gėdos festivalis yra bandymas išsilaisvinti iš šio mažo miestelio įsitikinimų “.
Prisikėlimas
Kai jo paklausiu, kaip gerai sekėsi vakar, Andrejus šypteli. „Draugas man pasakė, kad mano pasirodymas nebuvo mano pastatyta instaliacija, bet tai kaip taisydavau instaliaciją, nes ji vis labiau sugesdavo“. Kai jo įspūdinga muzikos instaliacija veikia, tai yra beveik stebuklas. Sėdėdamas ant jo lovos krašto, robotizuota styginių grupė groja mažą koncertą man. Mažą kambarį užpildo improvizuotų liaudies garsu mišinys su eksperimentiniais elektroniniais elementais. Tempas keičiasi nuolat, nesukeldamas neramumų, nes vyrauja raminantis citeros garsas. Šis tradicinis instrumentas vietinėje liaudies scenoje dominuoja melodijoje, pasižyminčioje savitu raganavimu ir beveik provokuojančiu garsu. Styginių ansamblį atsitiktinai lydi iškreiptas vokalas, choro įrašai, neseniai koncertavusio vietos kultūros centre. „Muzika, kurią bandau sukurti yra unikali, dešimt kartų klausydamas vis tiek gali atrasti naujų elementų.“ Andrej pakibęs virš pulto, stumia savo robotų grupės draugus iki jų techninių galimybių ribų. „Kai kuriu muziką, aš įeinu į teritorijas, kuriose dar nebuvau anksčiau“, – sako Andrejus, kai išnyksta paskutiniai ilgo „jam“ sesijos akordai.
Andrejaus tėvų karta sukūrė šį miestelį, į jį įdėjo savo viltis ir galėdavo palikti savo langus atidarytus grojant muzikai. Tikiuosi, kad kada nors jų sūnus nebejaus, kad turi slėptis savo miegamąjam ar giliai pušyne, kad išvengtų niūrios realybės. Visaginą iš naujo gali prikelti jauni ir talentingi žmonės, tokie kaip Andrejus.
